P { margin-bottom: 0.21cm; }A:link { } Turbūt filosofiją eilinis žmogus suvokia, kaip aukštą, neaiškų, migla apipintą dramblio kaulo bokštą, kuriame gyvena keistuoliai. Užsiima jie kažkokia keista veikla, kurią vadina “filosofija”. Kažkas ten sako, kad filosofija reiškia meilę žinioms, bet kad niekam neaišku nei apie kokią meilę, nei apie kokias žinias čia kalbama. Juk žinios turi būti aiškios, praktiškai pritaikomos. Jei aš žinau, kad už lango lyja, tai aš turbūt pasiimsiu skėtį. Jei aš žinau, kad egzistuoja gravitacijos dėsnis, tuomet aš tikriausiai nešoksiu nuo namo stogo. Tokios žinios – labai paprastai pritaikomos. Užtat ir naudingos.
Bet filosofija… Kokios ten žinios? Kvaili klausimai apie tai “kas yra teisingumas” arba “kas yra moralumas”. Abstrakčios nesąmonės, kurios nepakeis nieko. Na ir kas, kad aš žinosiu kas yra teisingumas? Man tai nė motais, aš dėl to nepakeisiu savo elgesio. Yra tam tikros moralinės taisyklės, kurias aš priimu, kaip teisingas ir pagal jas elgsiuosi. Man nesvarbu ką pasakys keistas dėdė su ilga barzda.
Nieko nuostabaus, kad šiandien yra priimta atakuoti filosofiją, kaip beverčią veiklą. Tai nėra tik sentimentas tarp eilinių žmonių. Politikai taip pat karpo finansavimą filosofijos departamentams universistetuose. Ir gerai! – galima sušukti, juk vis tiek filosofija yra bevertė. Bet ar tikrai?
Iš tikrųjų, tai filosofija yra visur. Kiekviena mūsų mintis, kiekvienas sakinys, kiekvienas veiksmas daro filosofines prielaidas. Net ir mokslininkai turi savo filosofinių prielaidų. Jie gali jų sąmoningai nesuvokti ar net nežinoti apie jas, bet jie jas turi. Viena iš svarbiausių filosofijos rolė yra būtent šių sąmoningai nesuvokiamų filosofinių prielaidų padarymas sąmoningai suvokiamomis. Priešingu atveju mes rizikuojame gyventi ideologijoje. Nepamirškime, kad ideologija yra ne kas kita, kaip tikėjimas dalykais, kurių tikėjimo mes sąmoningai nesuvokiama. Ideologija yra pasąmoninis reiškinys.